Pasidaryti pačiam // medžiaginis krepšys // Helsinki-inspired

Read more

pažadinta 60-ųjų

Anądien buvau pažadinta su daina. Dieną prieš tai Aleksio tėvų namuose radom seną apdulkėjusį Philips kasečių playerį. Kadangi esu nepataisoma miegalė, Aleksis nusprendė iš lovos mane išvilioti 60-ųjų suomiška klasika. Ir jam tikrai pavyko.

Read more

Vieta, kurioje niekas nėra saugus.

Gro Dahle

               Pokalbis su norvegų vaikų autore Gro Dahle.


                    Gro Dahle knygose vaikams, kuriose dažnai rašoma apie posttrauminio streso sukeltus išgyvenimus, gali būti skausmingos ir netgi žiaurios. Pati autorė puikiai supranta, kad tėvai linkę manyti, jog jos knygos yra nemalonios ar netinkamos, kadangi jos pasakoja istorijas apie skausmą namuose bei skyrybų konfliktus. Tačiau Gro Dahle knygos skirtos ne tėvams.

                Gro Dahles iliustracijomis išmargintose knygose ramios mergaitės pranyksta sienose, iš tėvų išauga pikti vyrai, o šeima virsta karo lauku. ,,Ne viskas yra rožės ir triušiukai.’’,- nuoširdžiai nusijuokia Gro Dahle, kalbėdama apie vaikystę. Nuskambėjęs juokas tampa visiška priešingybe žiauriai realybei, besiskleidžiai prieš mus išdėliotose knygose.  Norvegų autorė, rašydama prizus laiminčias knygas vaikams, dažnai bendradarbiauja su sutuoktiniu, garsiu iliustratoriumi Svein Nyhus.

                ,,Mane domina nesaugios ir sudėtingos situacijos kuriose atsiduria vaikai. Jie neturi teisių ir yra visiškai priklausomi nuo tėvų, tačiau, kas juos ištiks, kai suaugusieji nesugebės jais pasirūpinti?“,- sako Gro Dahle, prieš pradedant kalbėti apie savo knygas.

                Piktas vyras (Sinna Mann, 2003.)

<<,,Vargšas Tėvas“,- sako Motina, traukdama baltą šilką ir baltais neriniais tvarstyma tėvo rankas. Raudonas Tėvo rankas. Didžiules Tėvo rankas. ,,Kur skauda?“,- klausia Mama. ,,Čia, čia, čia ir čia“,- vis nenustodamas verkti atsako Tėvas. Tėvas – didelė, visą vandenyną sugėrusi kempinė. ,,Laikyk mane“,- prašo tėvas, vandeniui besisunkiant per visas kempinės skylutes. Mikkelis turi nuraminti Tėvą, jis pajunta sūrų ašarų skonį. ,,Gana būti geram“,- sako tėvas. ,,Aš prisiekiu“,- sako jis, iš akių srūvant tūkstančiams milijonų ašarų.>>

                ,,Buvo daug žmonių, maniusių, jog Piktas vyras yra ne vaikams skirta knyga. Vaikai neturėtų skaityti tokių knygų, teigė jie, tačiau juk vaikai nebūtinai knygas supranta taip, kaip suaugę. Dauguma suaugusiųjų šią knygą skaitė verkdami, tačiau vaikams pati tragiškiausia pasakojimo vieta pasirodė juokinga: ,, Jis virsta troliu, cha cha cha!“. Vaikai visą mato kitaip. Suaugusieji linkę ieškoti perkeltinių prasmių, skaitydami jie regi psichologinį žaidimą šeimoje, nes skaito iš visuomenės perspektyvos. Jie jaučia skausmą, dramatiškumą bei pasekmes, kai tuo tarpu vaikai gali visą perskaityti kaip pasaką. Skaitydami jie naudojasi savo asmeniškai sukaupta patirtimi, ir tie, kurie šeimose patyrė skausmą, greičiausiai sutiks su mintimi, jog kažkas apie tai turi rašyti. Svarbu vaikus paskatinti nebijoti garsiai  ir drąsiai kalbėti apie savus išgyvenimus. Aš rašau jiems.“

                Karas (Krigen, 2013)

<<,,Aš tokia pavargusi",- sako Julie po dienų, savaičių ir mėnesių praleistų karo zonoje, kare, pilname kovų, minų ir staigių netikėtų atakų. Tai gali ištikti bet kada. ,,Aš baisiai pavargusi'',- kartoja Julie. ,,Mano rankos, kūnas, visa aš". Taip stipriai ji pavargusi. Baisiai pavargusi. Būdama šnipė, Julie budėjo naktis iš nakties, klausydamasi balsų ir verksmų.>>

                ,,Ši knyga – tėvams pati baisiausia, sukelianti galvos skausmą ir baimę, jog jų vaikai patyrė tokias skyrybas, kokios aprašomos knygoje. Tačiau vaikai man rūpi kur kas labiau nei tėvai. Tokių kaip aš – mažuma. Esu susidūrusi su situacijomis, kai kiti vaikus supantys suaugusieji tėvams sako, jog jų vaikai laikosi gerai. Ir tai vyksta vardan tėvų. Šie žmonės žino, kad skyrybos yra sunkus gyvenimo laikotarpis, galbūt patys yra išsiskyrę, todėl supranta, kiek daug šioje situacijoje asmeninės kaltės. Todėl mokytojai ar futbolo treneriai sako: ,, Jai viskas gerai. Ji stipri ir sugeba laikytis.“ Būtent tai yra problema - kai tėvai nemato ar nenori matyti, kaip jų vaikai iš tikrųjų jaučiasi. Problema ypač pasunkėja, kai kiti suaugusieji realybę nuo tėvų bando nuslėpti, prisidengami vaiku.“

                ,, Tą pačią dieną, kai konferencijoje buvo pristatyta knyga Karas, nusižudė vienuolikmetis, palikęs raštelį, kuriame parašė: Galbūt dabar nustosite, nes daugiau nebereikės bartis dėl manęs. Greitai po to, buvo paskelbtas straipsnis apie vaikų padėtį bei vaidmenį besiskiriančiose šeimose. Dažniausiai skiriantis, tėvams ir vaikams pavyksta užmegsti tarpusavio kontaktą, tačiau ne visad. Straipsnyje buvo rašoma, jog lygiai taip pat, kaip karo zonų pabėgelių vaikams, taip ir vaikams, kurių šeimoje išgyvenamos skirybos, gali išsivystyti depresija, kompulsijos ir kiti psichologiniai sutrikimai. Dabar skyrybos yra tokios dažnos ir todėl suaugusieji labiau nori girdėti, jog tai yra normali situacija. Šią istoriją pasakoja ir daugelis vaikų knygų, tokiu būdu per daug rimtai nežiūrint nei į vaikus, nei i situacijos sudėtingumą ir pavojingumą.‘‘

                ,, Esu kalbėjus su daug vaikų apie knygą Karas. Jie skyrybas apibūdino kaip karo zoną. Ko gero, karas yra labiausiai tinkanti metafora apibūdinti vietą, kurioje niekas nėra saugus.“

Iliustracija iš knygos Piktas vyras, 2003.

          Meilutė (Snill, 2002)
<< Argi Silke ne graži? Taip taip, kokia miela maža mergaitė. Mamos auksinis riešutėlis. Tečio saulės spindulėlis. Gražiausia megaitė Žemėje! Mažasis perlas! Mažoji žvaigždelė! Ar esi matęs tokią mergaitę? Ar esi girdėjęs apie tokią mergaitę? Jokio garso! Tik mielumas, gražumas ir ausis verianti tyla. Ji tokia tyli, kad vieną dieną ji netikėtai išnyks.>>

  ,,Vaikai šiame gyvenimo laikotarpyje mąsto ir kalba visiškai savitai, ir tai suprasti tėvams yra velniškai sunku. Kai mama arba tėtis yra nepatenkinti, vaikui tai tampa fizine patirtimi: jis tai junta savo kojose, pilve, sprande, jis sunkiai gali kvėpuoti. Visa tai tampa jautriu potyriu. Ryšį su vaikais bandau užmegsti per kalbą. Mano kolegos, rašytojai, linkę matyti, jog aš kalbu per daug tiesmukiškai. Esu įgyjus psichologės išsilavinimą ir saviems pasakojimams renkuosi psichologines temas. Tai man yra tarytum tyrimas, kuriame randasi keli skaitymo lygmenys: galimas filosofinis ir poetinis perskaitymas, tačiau taip pat ir pedagoginis. Manau, kad tokios knygos turi egzistuoti.”

Iš danų kalbos vertė Gintarė Rukšėnaitė

Et sted, hvor ingen er trygge, Anita Brask Rasmussen
Børnelitteratur, maj 2015.

Read more

Random facts about Finland arba labiau random facts about Lithuania

        Pasibaigus sesijai ir plačiai paplitusioms dvejonėms prileis/neprileis, išlaikysiu/neišlaikysiu, eilinį kartą atostogoms patraukiau šiaurės link. Labai norėjosi paprakaituoti saunoj ir pratęsti savo bandymus išmokti padoriai čiuožinėti. Helsinkis, kaip būtų keista, netampa dar vienu šiaurės Europos miestu, kuris atskubėjus žiemai staiga apmiršta. Žinoma, vis dažniau norisi šmurkštelti kur nors vidun ir pasišildyti. Va tokie šmurkštelėjimai tampa įdomia ir nepaliaunamai stebinančia pramoga. Po Vilniaus architektūrinių raizgalynių, Helsinkis nestebina ir nėra čia ko slėpti. Žinoma, nekalbant apie suomių XXa. architektūrą su Alvar Aalto priešaky. Tačiau tai, kas slepiasi už sienų yra tiesiog nuostabu ir sunkiai man, lietuvei, įtikima. Tačiau šį kartą vis dėlto ne apie tai. Nusprendžiau sudėti random facts about Finland arba labiau random facts about Lithuania.

•      Pirmas random fact. Suomiai pašalus ant asfalto nepila smėlio arba druskos, ir todėl grįžę namo smėlio pilių, dievaži, nestato. Nežinau, kaip jums, bet man atsibodo vos ne kasdieninis grindų valymas. Taupydami laiką ir vietoj pilių statymo pasirinkę skaityti vieną iš kelių prenumeruojamų laikrasčių, gatvėse jie barsto akmens skaldą. Tiesa, laikrasčių jie skaito daug ir jie stipriai kitokie nei lietuviški. Pamenu, kaip vieną kartą iš nuobodulio skaitinėjau 15min ir lietrytį, abu kartus suomis manęs paklausė, ar skaitau geltonąją spaudą. Atsakiau, kad iš esmės taip.
•       Suomiai stato monumentus, kaip ir visos normalios tautos. Tiesa, jų paminklai gali būti kitokie. Niekas nešvaistytų dešimtmečio nuolatiniams ginčams apie Neries vamzdį. Tokie klausimai ko gero net ir neiškiltų. Čia niekam nekyla mintis, mieste sukurti dar vieną, niekam neįdomią miesto aikštės ar parko erdvę. Čia nėra vakarietiško copycato, matyt, kad jau išnykęs tas lietuvius dešimtmečiais kamuojantis chroniškas kompleksas būti į kažką panašiems, nes kitaip gi būsi europinio masto lochas. Gal čia vis dėlto ir slypi priežastis, kodėl į Bernardinų sodą, arba Sereikiškes, po rekontrukcijos buvau užsukus daugiausia penkis kartus. Tos neaukštos plastmasinės tvorelės, įvairiom neoninėm šviesom šviečiantys fontanai, ir ta klaiki šviesi takelių skalda, lyg būtų nurinkta nuo Karveliškių kapinių kapų. O gal ir neveltui buvo pasirinktas toks spendimas. Ši rekonstrukcija, su iškirstom alėjom, tikrai primena kapines (ypač tuos kapus, kur vietoj tikrų gėlių, želia plastmasiniai bijūnai ir chrizantemos). Todėl kas kartą ir apeinu aplink, prisimindama tas Sereikas, kur buvo išgerti pirmi alaus buteliai ir surūkytos pirmosios cigaretės.
        Arba Lukiškių aikštės rekonstrukcijos projektai. Geriausia juk po ja įrengti dar vieną požeminę stojimo aištelę, iškloti visą aikštę betonu arba dar mandriau - marmuru, pastatyti milžinišką paminklą, tarp kurio ir miestiečių dialogas apskritai neužsimegs. Visiems juk patinka šaltos ir kalėjimus primenančios aikštės ir skverai, čia malonu gerti kavą ir skaityti knygas. Kas gi nenorėtų dar vienos tokios miesto erdvės. Liūdna, kad vilniečiai gal jau ir pribrendo turėti modernias ir žalias aištes, tačiau jie taip ir neišmoko garsiai pasakyti, ko nori. Ir žinoma, ankčiau minėtas paminklas. Vilniuje pastaruoju metu pradėjo sklisti kažkoks keistas intelektualinis paralyžius, kai paminklai statomi kone kas savaitę. Ir kaip Tomas Daugirdas, sakau, jog paminklų statymas turėtų būti užbanintas mažiausiai dešimčiai metų. Net Donelaitis save susitabdė, Metų pabaigioje rašydamas: ,,Gana".

  

  Vienas iš Lukiškių aištės projektų. UAB "Dviejų grupė". Konkurso metu, buvęs mano favoritu.

         Bet kalbant apie suomius, ir jų paminklus, verta paminėti, kad savo paminklų jie nevalo ir neblizgina. Kartais juokinga ir kažkaip postmodernu praeinant matyti žuvėdrų apšiktą Manerheimo veidą.
  
  
         Sauna. Vieta, kur kažkas įvyksta. Arba tiksliau, kur įvyksta viskas. Saunoj nesvarbu, kiek lašininių gelbėjimo ratų turi, ir koks baisus ar kreivas tavo kūnas, net nesvarbu, ar atrodai kaip modelis. Čia atsiskleidžia kažkas pirmapradiškai gražaus.
  
  
          Viešojo transporto kontrolieriai tavęs nerapina ir nuotaikos tau toli gražu negadina. Priešingai, šitie žmonės, lyginant su daugeliu suomių yra tarsi ateiviai -  jie sau leidžia daug, tarkim eidami niunuoti, dainuoti, juokauti ir kalbinti nepažįstamus. Tiesa, įdomūs ir vairuotojai, kurie visi skirtingi, ir po privalomojo tradicinio traukinys išvyksta po... teksto, jie savo nuožiūra pasirenka, anot jų, keleiviams svarbią informaciją, pvz.: šiandienos vardadienius. Kartą važiuodant iš Tamperės į Helsinkį autobusu, vairuotojas skaldė prikolus apie tai, jog temperatūra autobuse tuoj pasieks įprastą temperatūra saunoje, ir kad ko gero, jam teks stoti artimiausioje degalinėje pirkti vantos. Tuo metu, jei atmintis manęs neapgauna, mano perkaitęs kūnas merdėjo.
  
            Paskutinis random fact. Suomijoje ne problema gatvių, transpoto stotelių, parkų ir pan. pavadinimus rašyti dvejomis kalbomis - suomiškai ir švediškai. Ne problema ir vyrų kompanijoje turėti gėjų ir su juo karts nuo karto eiti į barą pašvampti alaus. Ne problema ir tai, kad McDonalde valytoju dirba dauno sindromą turintis žmogus. Ne problema, kad tavo vaikų darželio auklėtoja arba mokytoja arba mokytojAS yra juodaodis arba azijietis.

                   Ko gero tiek šiam kartui. Ir vis dėlto, vėl netrukus dairysiuos bilietų Lietuvos link. 

Read more