- Pirmas random fact. Suomiai pašalus ant asfalto nepila smėlio arba druskos, ir todėl grįžę namo smėlio pilių, dievaži, nestato. Nežinau, kaip jums, bet man atsibodo vos ne kasdieninis grindų valymas. Taupydami laiką ir vietoj pilių statymo pasirinkę skaityti vieną iš kelių prenumeruojamų laikrasčių, gatvėse jie barsto akmens skaldą. Tiesa, laikrasčių jie skaito daug ir jie stipriai kitokie nei lietuviški. Pamenu, kaip vieną kartą iš nuobodulio skaitinėjau 15min ir lietrytį, abu kartus suomis manęs paklausė, ar skaitau geltonąją spaudą. Atsakiau, kad iš esmės taip.
- Suomiai stato monumentus, kaip ir visos normalios tautos. Tiesa, jų paminklai gali būti kitokie. Niekas nešvaistytų dešimtmečio nuolatiniams ginčams apie Neries vamzdį. Tokie klausimai ko gero net ir neiškiltų. Čia niekam nekyla mintis, mieste sukurti dar vieną, niekam neįdomią miesto aikštės ar parko erdvę. Čia nėra vakarietiško copycato, matyt, kad jau išnykęs tas lietuvius dešimtmečiais kamuojantis chroniškas kompleksas būti į kažką panašiems, nes kitaip gi būsi europinio masto lochas. Gal čia vis dėlto ir slypi priežastis, kodėl į Bernardinų sodą, arba Sereikiškes, po rekontrukcijos buvau užsukus daugiausia penkis kartus. Tos neaukštos plastmasinės tvorelės, įvairiom neoninėm šviesom šviečiantys fontanai, ir ta klaiki šviesi takelių skalda, lyg būtų nurinkta nuo Karveliškių kapinių kapų. O gal ir neveltui buvo pasirinktas toks spendimas. Ši rekonstrukcija, su iškirstom alėjom, tikrai primena kapines (ypač tuos kapus, kur vietoj tikrų gėlių, želia plastmasiniai bijūnai ir chrizantemos). Todėl kas kartą ir apeinu aplink, prisimindama tas Sereikas, kur buvo išgerti pirmi alaus buteliai ir surūkytos pirmosios cigaretės.
Arba Lukiškių aikštės rekonstrukcijos projektai. Geriausia juk po ja įrengti dar vieną požeminę stojimo aištelę, iškloti visą aikštę betonu arba dar mandriau - marmuru, pastatyti milžinišką paminklą, tarp kurio ir miestiečių dialogas apskritai neužsimegs. Visiems juk patinka šaltos ir kalėjimus primenančios aikštės ir skverai, čia malonu gerti kavą ir skaityti knygas. Kas gi nenorėtų dar vienos tokios miesto erdvės. Liūdna, kad vilniečiai gal jau ir pribrendo turėti modernias ir žalias aištes, tačiau jie taip ir neišmoko garsiai pasakyti, ko nori. Ir žinoma, ankčiau minėtas paminklas. Vilniuje pastaruoju metu pradėjo sklisti kažkoks keistas intelektualinis paralyžius, kai paminklai statomi kone kas savaitę. Ir kaip Tomas Daugirdas, sakau, jog paminklų statymas turėtų būti užbanintas mažiausiai dešimčiai metų. Net Donelaitis save susitabdė, Metų pabaigioje rašydamas: ,,Gana".
Bet kalbant apie suomius, ir jų paminklus, verta paminėti, kad savo paminklų jie nevalo ir neblizgina. Kartais juokinga ir kažkaip postmodernu praeinant matyti žuvėdrų apšiktą Manerheimo veidą.Vienas iš Lukiškių aištės projektų. UAB "Dviejų grupė". Konkurso metu, buvęs mano favoritu.
Sauna. Vieta, kur kažkas įvyksta. Arba tiksliau, kur įvyksta viskas. Saunoj nesvarbu, kiek lašininių gelbėjimo ratų turi, ir koks baisus ar kreivas tavo kūnas, net nesvarbu, ar atrodai kaip modelis. Čia atsiskleidžia kažkas pirmapradiškai gražaus.
Viešojo transporto kontrolieriai tavęs nerapina ir nuotaikos tau toli gražu negadina. Priešingai, šitie žmonės, lyginant su daugeliu suomių yra tarsi ateiviai - jie sau leidžia daug, tarkim eidami niunuoti, dainuoti, juokauti ir kalbinti nepažįstamus. Tiesa, įdomūs ir vairuotojai, kurie visi skirtingi, ir po privalomojo tradicinio traukinys išvyksta po... teksto, jie savo nuožiūra pasirenka, anot jų, keleiviams svarbią informaciją, pvz.: šiandienos vardadienius. Kartą važiuodant iš Tamperės į Helsinkį autobusu, vairuotojas skaldė prikolus apie tai, jog temperatūra autobuse tuoj pasieks įprastą temperatūra saunoje, ir kad ko gero, jam teks stoti artimiausioje degalinėje pirkti vantos. Tuo metu, jei atmintis manęs neapgauna, mano perkaitęs kūnas merdėjo.
Paskutinis random fact. Suomijoje ne problema gatvių, transpoto stotelių, parkų ir pan. pavadinimus rašyti dvejomis kalbomis - suomiškai ir švediškai. Ne problema ir vyrų kompanijoje turėti gėjų ir su juo karts nuo karto eiti į barą pašvampti alaus. Ne problema ir tai, kad McDonalde valytoju dirba dauno sindromą turintis žmogus. Ne problema, kad tavo vaikų darželio auklėtoja arba mokytoja arba mokytojAS yra juodaodis arba azijietis.
Ko gero tiek šiam kartui. Ir vis dėlto, vėl netrukus dairysiuos bilietų Lietuvos link.
